klaupka

×klaupkà (hibr.) sf. ppr. pl. (2) BŽ513, J.Jabl, kláupka (1) Vvr, Ms, Slnt, Als 1. žr. klauptas: Bažnyčioj visa Budrių šeimyna susėdo nuosavon klaupkon A.Vien. Bočius sėdosi į klaupką, anūkas bėgo į zokristiją Vaižg. Giedotojai ir giedotojos, į klaupkas susėdę, giedojo pakarčiui gražiai M.Valanč. Bažnyčia tuščia, tik keli žmonės kláupkose Krkl. Elenytė intsisėdo karaliaus klaupkosna BsPII169. Kaip įėjo į bažnyčią, į klaupkas susėdo JD1485. Alkūnes padėjusi ant klaupkelių stalelio, ji klūpo jo senu papročiu rš. 2. Nč koks nors padėklas po keliais klaupiantis.